Gyvūnų teisės

[jc denton]

Šiuo metu skaitau šį, 1851 metais parašytą, kūrinį, kuris daugelio literatūros žinovų yra pripažintas vienu geriausių JAV romanų, ir nusprendžiau su jumis pasidalinti viena ištraukėle (tiksliau - visu LXV skyriumi, pavadintu „Banginis kaip patiekalas“). Bet ne dėl to, kad ji itin žiauri, o dėl to, kad vietomis galima aptikti netgi visai animalrights'iškų - bei žiaurių, istorinę realybę liudijančių - vietų Sunku pasakyti, ar autorius siekė perteikti tokį message'ą (tikriausiai ne, nes pagrindinis jūreivių maistas knygoje - mėsos bifšteksai), bet paskaityti vis tiek ganėtinai įdomu ir, tikiuosi, naudinga

LXV skyrius BANGINIS KAIP PATIEKALAS

„Faktas, kad mirtingas žmogus vartoja maistui gyvūną, kuris maitina jo lempą, ir kaip Stabas valgo jį, taip sakant, juo pačiu pasišviesdamas, šis faktas gali atrodyti toks stulbinamai nenatūralus, kad čia būtinas nedidelis nukrypimas į istorijos ir filosofijos sritį.
Yra raštiškų liudijimų, jog prieš tris šimtus metų tikrojo banginio liežuvis Prancūzijoje buvo laikomas nepaprastu skanėstu ir pardavinėjamas labai aukštomis kainomis. Taip pat žinoma, kad Henriko Aštuntojo laikais vienas rūmų virėjas buvo gausiai apdovanotas už nuostabų padažą keptam delfinui, kuris, kaip atsimenate, irgi yra banginis. Beje, ir mūsų dienomis delfino mėsa yra laikoma gardėsiu. Iš jos pagaminti kukuliai, didumo sulig biliardo kamuoliu, uždaryti įvairiais prieskoniais ir ištroškinti atrodo kaip veršienos arba vėžlienos. Senovėje šį patiekalą ypač vertino Danfermlaino
vienuoliai. Jie gaudavo iš karaliaus dideles dotacijas delfinams pirkti.
Tiesą pasakius, banginių medžiokliai visada būtų laikę banginieną pirmarūšiu patiekalu, jei jos nebūtų tiek daug, bet kai sėdi priešais šimto pėdų ilgio mėsos paštetą , apetitas kažkaip savaime prapuola. Mūsų dienomis tik visiškai neprietaringi jūreiviai, tokie kaip Stabas, valgo banginienos patiekalus; o šit eskimai - ne tokie išrankūs. Visi žinome, kad jie ir maitinasi banginiena , ir surenka gausų aukštarūšio varvelio derlių. Vienas iš garsiausių eskimų gydytojų, vardu Zogranda, rekomenduoja bangtaukius kaip ypač tinkamą ir sultingą maistą kūdikiams. Ir tai primena man, kad saujelė anglų, banginių medžioklės laivo netyčia paliktų Grenlandijoje, išgyveno tenai kelis mėnesius, misdami senais benaginienos rėžiais, likusiais pakrantėje išlydžius taukus. Olandų banginiautojai vadina šituos rėžius sklindžiais, ir jie iš tikrųjų labai į sklindžius panašūs, tokie pat rusvi, traškantys ir kvepia kaip ką tik išvirtos Amsterdamo šeimininkių spurgos. Apskritai jie atrodo taip gardžiai, kad net išrankiausi smaližiai negali susilaikyti jų neparagavę.
Dar labiau nuo banginienos, kaip civilizuoto patiekalo, atbaido jos riebumas. Banginis - milžiniškas jūrų bulius prizininkas, pernelyg riebus, kad būtų skanus. Pažvelkite kad ir į jo kuprą, kuri galėtų būti toks pat skanėstas kaip bizono sprandinė (ypač gardus ir retas patiekalas), jei nebūtų vienų taukų. Arba spermacetas, koks jis švelnus ir tąsus, tarsi vaiskus, apstingęs dviejų mėnesių kokoso riešuto pienas; ir vis dėlto jis per riebus pakeisti karvės pieną. Tiesa, daugelis banginiautojų yra išradę būdų juo įmirkyti kitus maisto produktus. Ilgų nakties vachtų metu jūreiviai dažnai sudeda galetas į didžiules statines su spermacetu ir palaiko, kol jos prisigeria. Ne sykį pats su taip šauniai vakarieniavęs.
Puikiu patiekalu yra laikomos jauno spermacetinio banginio smegenys. Kiaušas perskeliamas kirviu ir iš jo išimami du balzgani pusrutuliai (visiškai kaip du dideli pudingai), po to jie sumaišomi su miltais ir verdamas nuostabus patiekalas, skonius primenantis veršiuko smegenis, be galo vertinamas epikūriečių; o juk visiems žinoma, kad koks dendis epikūrietis pastoviai misdamas veršiuko smegenimis net pats įgyja šiek tiek smegenų ir pradeda atskirti savo galvą nuo veršiuko, o tam, žinia, reikalingas nepaprastas nuovokumas. Štai kodėl vienas liūdniausių reginių, kuriuos galima išvysti - tai jaunas dendis, sėdintis prie stalo priešais išmintingą veršiuko galvą. Ji priekaištingai žvelgia į jį, lyg sakydama: „ Ir tu, Brutai!“
Vis dėlto, mano manymu, kranto žmonės bjaurisi vartoti banginieną maistui ne dėl to, kad ji labai riebi; iš dalies taip yra dėl anksčiau minėto samprotavimo: kaip gali valgyti ką tik nudobtą jūrų gyvūną, ir dar juo pačiu pasišviesdamas? Juk nėra abejonės, kad pirmasis žmogus, nužudęs jautį, buvo paskelbtas žudiku, gal net pakartas; bent jeigu jį būtų teisę jaučiai, jis šito nuosprendžio tikrai nebūtų išvengęs, nes yra to vertas kaip bet koks žudikas. Nueikite šeštadienio vakarą į mėsos turgų ir pasigrožėkite miniomis gyvų dvikojų, spoksančių į begalines virtines negyvų keturkojų. Negi toks reginys nenušluosto nosies žmogėdroms? Žmogėdroms? O kas iš mūsų ne žmogėdra? Tikrai, Fidžio salos žmogėdrai, kurs juodai dienai užsisūdo savo rūselyje liesą misionierių, tam apdairiam laukiniui, sakau aš, Paskutiniojo Teismo dieną bus lengviau negu tau, civilizuotas gurmane, prikalantis prie grindų žąsį ir puotaujantis išpampusiomis jos kepenimis - savo mėgstamu [i]pate-de-foie-gras[i] (žąsies kepenų paštetas).
O šit Stabas - jis kerta banginį, jo paties taukais pasišviesdamas, ar ne? Ir nuo to jo poelgis atrodo dar žiauresnis, taip? Bet tada pažvelk, mano civilizuotas ir apsišvietęs gurmane, kramtantis bifšteksą, į savo peilio rankeną: iš ko jinai padaryta? Ar tas kaulas ne jaučio, tikro brolio to gyvulio, kurį dabar valgai? O kuo krapštinėjiesi dantis, sudorojęs, tą riebią žąsį? To paties paukščio plunksna. O kokia plunksna rašė oficialius cirkuliarus Draugijos prieš žiaurų elgesį su žąsinas sekretorius? Juk naudotis plieninėmis plunksnomis toji Draugija nutarė tik prieš mėnesį ar du.“
_________________
„kuo menkesnis tu esi ir kuo mažiau išreiški savo gyvenimą, tuo daugiau tu turi, tuo svetimesnis esi gyvenimui.“ - marxas

[brolzude_ulijona]

Aha, aš irgi norėjau šią ištrauką kažkada įdėt, bet pamiršau

[Lapute =]]

Aha, tikrai galima animalrights-iškų minčių atrast. Labai įdomi ištrauka
_________________
Meilė - tai kelias į dangų, grįstas aštriais akmenimis, kuriais turi eiti basas...